Miofasciotomija, fibrotomija ir SPML: ką rodo tyrimai

Gydymas ir reabilitacija · Parengė „Nuo ko pradėti“ · Atnaujinta 2026-09-15

Šiame straipsnyje (13)

Trumpai
Jei apie tokią operaciją galvojate
Terminai ir metodai
Kokia šių operacijų logika
Kam siūloma ir kam ne
Kas galima vietoj operacijos ar prieš ją
Ką apie tai sako Lietuvoje
Rizikos
Reabilitacija po operacijos
Jei vaikas serga epilepsija
Ko paklausti prieš sprendžiant
Ar naujas metodas reiškia blogą metodą?
Ką rodo moksliniai tyrimai

Tėvai vis dažniau girdi apie operacijas „per dūrius“: Ulzibato fibrotomiją, SPML, perkutaninę miofasciotomiją. Jas siūlo klinikos užsienyje, apie jas pasakoja kitos šeimos, joms renkami pinigai.

Šiame puslapyje paaiškiname, kokia šių operacijų logika, kam ir kokiu tikslu jos daromos, ką apie jas žinome Lietuvoje, kokios yra rizikos, kokia reabilitacija po jų ir ko paklausti prieš priimant sprendimą. Mokslinius duomenis surinkome puslapio pabaigoje.

Remiamės mokslinėmis publikacijomis, ekspertų sutarimu ir oficialiais dokumentais. Skliausteliuose nurodome pirmąjį straipsnio autorių ir publikacijos metus, pavyzdžiui, (Shrader ir kt., 2026). Visų šaltinių sąrašas yra puslapio pabaigoje.

Tai ne medicininė konsultacija. Sprendimą dėl operacijos priimkite kartu su vaiko gydytojais.

Trumpai

Tai ne visiškai vienodos operacijos: skiriasi, kas įpjaunama, kiek audinių pažeidžiama, kokiu būdu operuojama ir kokiems vaikams jos siūlomos. Bendra jų logika: per mažus dūrius įpjaunami sutrumpėję raumenų dangalai ar sausgyslės.
Jos didina judesių amplitudę, bet negydo smegenų pažeidimo, todėl spastiškumas lieka, nors sąnarį ištiesti gali būti lengviau.
Prasmė yra tada, kai raumuo jau sutrumpėjęs ir tai trukdo konkrečiam tikslui: vaikščioti, sėdėti, stovėti įtvare, prižiūrėti vaiką.
Tyrimų mažai, o dauguma teigiamų rezultatų paskelbė pačios operuojančios komandos. 2026 m. Delphi apklausoje (kelių etapų ekspertų apklausa, kuria ieškoma sutarimo) 16 vaikų ortopedų įrodymus įvertino kaip nepakankamus aiškioms rekomendacijoms.
„Neįrodyta“ nereiškia „neveikia“: kai kuriems vaikams šios operacijos gali padėti, bet kuriems vaikams ir kiek ilgam, šiandien patikimai nežinoma.
Nevaikščiojantiems vaikams (IV–V lygis) tyrimų beveik nėra.
Lietuvos metodikose šių operacijų nėra, todėl ligonių kasos kompensavimo galimybės labai ribotos.
Prieš važiuojant verta pasikalbėti su vaikų ortopedu Lietuvoje ir, jei vaikas serga epilepsija, su neurologu.

Jei apie tokią operaciją galvojate

Pasikalbėkite su vaikų ortopedu Lietuvoje: ar vaikui yra fiksuota kontraktūra, ar tik spastiškumas.
Užsirašykite konkretų tikslą: ką operacija turėtų pakeisti vaiko ar šeimos kasdienybėje.
Paklauskite chirurgo, kokius tiksliai raumenis ir kokiu būdu jis siūlo operuoti ir kas tęs reabilitaciją Lietuvoje.

Terminai ir metodai

Tų pačių operacijų pavadinimai dažnai maišomi, todėl visada verta paklausti chirurgo, kokius tiksliai raumenis ir kokiu būdu jis siūlo operuoti.

Pavadinimas	Kas tai	Kilmė
Ulzibato fibrotomija	Per 1–3 mm dūrius specialiu skalpeliu įpjaunami sutrumpėję raumenų audiniai. Daroma etapais, keliomis operacijomis. Vokietijoje vadinama perkutanine miofasciotomija	Rusija, XX a. dešimtasis dešimtmetis
SPML (selektyvus perkutaninis miofascinis ilginimas)	Per 2–3 mm pjūvelius įpjaunami raumenų dangalai. Dažnai kartu daroma nervų blokada etanoliu	JAV
Perkutaninis sausgyslės ilginimas	Sausgyslė įpjaunama per dūrį, pavyzdžiui, Achilo, pritraukiamųjų ar pakinklio raumenų	Klasikinė ortopedija
Atviras ilginimas ir daugiapakopė operacija (SEMLS)	Raumenys ilginami per pjūvį, dažnai kartu su kaulų operacijomis, per vieną narkozę keliuose lygmenyse	Standartinė ortopedija vaikščiojantiems vaikams

Tokias operacijas atlieka klinikos Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje ir JAV, Ulzibato metodu taip pat Rusijoje ir Serbijoje. Į Rusiją Užsienio reikalų ministerija Lietuvos piliečiams rekomenduoja nevykti.

Klinikos po panašiais pavadinimais gali siūlyti skirtingas procedūras. Todėl vertinti reikia ne šalį ar klinikos reklamą, o konkretų chirurginį metodą, kam jis siūlomas ir kokie jo ilgalaikiai rezultatai.

Kokia šių operacijų logika

Vaikams su spastiniu cerebriniu paralyžiumi raumenys nuolat įsitempę. Laikui bėgant dalis raumenų gali sutrumpėti ir sustandėti. Tada sąnario neįmanoma ištiesti net tada, kai vaikas atsipalaidavęs ar miega. Tai vadinama fiksuota kontraktūra.

Svarbu atskirti dvi situacijas:

Spastiškumas be kontraktūros. Raumuo įsitempęs, bet ramybėje ar su pagalba sąnarį galima ištiesti. Tokiu atveju dažniausiai taikomas botulino toksinas, etapinis gipsavimas, įtvarai ir aktyvūs pratimai. Apie tai rašėme straipsnyje „Cerebrinis paralyžius: formos, funkcijų lygiai ir kas padeda“.
Fiksuota kontraktūra. Raumuo jau fiziškai per trumpas. Tada jo ilgį galima pakeisti tik chirurgiškai.

Visų aptariamų operacijų tikslas yra pailginti sutrumpėjusį raumenį ar sausgyslę. Klasikinėje ortopedijoje tai daroma per pjūvį. Perkutaniniai metodai tai daro per kelių milimetrų dūrius: įpjaunamas raumens dangalas (fascija) ar sausgyslės dalis, ir raumuo gali išsitempti.

Šios operacijos nekeičia to, kas vyksta smegenyse. Spastiškumas lieka, nors sąnarį ištiesti gali būti lengviau, todėl be tolesnių pratimų ir įtvarų raumuo gali vėl sutrumpėti.

Kokių tikslų siekiama:

Vaikščiojantiems vaikams: kad pėda remtųsi visu padu, keliai labiau išsitiestų, ėjimas būtų lengvesnis.
Nevaikščiojantiems vaikams: kad būtų lengviau prausti ir aprengti, patogiau sėdėti, galima būtų stovėti stovėjimo įtvare, mažiau skaudėtų.

Kam siūloma ir kam ne

Ką sako klinikos. Kai kurios klinikos savo svetainėse rašo, kad metodas tinka įvairaus amžiaus vaikams ir suaugusiesiems. Tokie teiginiai yra reklama, o ne atrankos kriterijai.

Ką sako nepriklausomi ortopedai. 2026 m. šešiolika patyrusių vaikų ortopedų iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos, taikydami Delphi metodą, bandė susitarti, kada šios operacijos tinkamos (Shrader ir kt., 2026). Jie sutarė:

Sprendimas dėl operacijos turi remtis visa informacija: ligos istorija, apžiūra, trimate eisenos analize ir rentgeno nuotraukomis.
Vaikams, kurie vaikšto ar gali vaikščioti su priemonėmis (GMFCS I–III), minkštųjų audinių operacijų nereikėtų daryti iki 4 metų, o jei įmanoma, geriau atidėti iki 8–12 metų.
Vaikščiojantiems vaikams blauzdos raumenų nereikėtų ilginti per dūrius, nes lengva per daug pailginti raumenį.
SPML blauzdos raumenims, lyginant su atvira operacija, didina nervų ir kraujagyslių pažeidimo riziką.
Dėl daugumos kitų raumenų sutarimo nepasiekta, nes trūksta duomenų.

Nevaikščiojantys vaikai. Jei vaikas nevaikšto, operacijos tikslas neturėtų būti ėjimas: tikslai yra priežiūra, sėdėjimas, stovėjimas įtvare, mažesnis skausmas. Tyrimų, skirtų būtent nevaikščiojantiems vaikams, neradome. Graikijos SPML tyrimuose buvo ir dalis IV lygio vaikų, o V lygio vaikų tyrimų neradome.

Tarp ekspertų 14 iš 15 nesutiko, kad yra pakankamai duomenų SPML taikyti nevaikščiojančių vaikų pritraukiamiesiems ar pakinklio raumenims. Dėl klasikinio pritraukiamųjų raumenų ilginimo per dūrius nuomonės pasidalijo (Shrader ir kt., 2026).

Nevaikščiojančių vaikų klubų būklė stebima rentgenu, o išnirimo pavojui gydyti taikomos kitos ortopedinės operacijos. Miofasciotomija klubų stebėsenos nepakeičia.

Kada tokia operacija greičiausiai nebus naudinga. Jei kontraktūros nėra, o yra tik spastiškumas. Jei nėra aiškaus tikslo, ką operacija turėtų pakeisti vaiko ar šeimos kasdienybėje. Jei vaiko sveikata tuo metu nestabili, pavyzdžiui, dažni epilepsijos priepuoliai ar neseniai persirgta plaučių uždegimu.

Į turinį

Kas galima vietoj operacijos ar prieš ją

Ar operacija apskritai reikalinga, priklauso nuo to, kokia yra problema. Priklausomai nuo situacijos, taikomi šie būdai:

Spastiškumas be kontraktūros: botulino toksinas kartu su ergoterapija ar kineziterapija, etapinis gipsavimas, įtvarai ir aktyvūs pratimai.
Spastiškumas kojose trukdo vaikščioti: kai kuriems GMFCS II–III lygio vaikams svarstoma selektyvi dorsalinė rizotomija, apie ją rašome atskirame straipsnyje.
Fiksuota kontraktūra ar kaulų deformacijos vaikščiojančiam vaikui: standartinė ortopedinė operacija, dažnai daugiapakopė (SEMLS). Kauno klinikų metodikoje prieš operaciją, kuria siekiama pagerinti eiseną, rekomenduojama kompiuterinė eisenos analizė.
Sunkus spastiškumas ar distonija: sunkiais atvejais svarstomas intratekalinis baklofenas (vaistas, kurį po oda įsodinta pompa nuolat leidžia į stuburo smegenų skystį).
Nevaikščiojančiam vaikui: klubų stebėsena rentgenu, padėties valdymas, stovėjimo įtvaras.

Kartais geriausias sprendimas yra tęsti įprastą programą ir stebėti. Kas padeda pagal formą ir funkcijų lygį, rašome straipsnyje „Cerebrinis paralyžius: formos, funkcijų lygiai ir kas iš tikrųjų padeda“.

Ką apie tai sako Lietuvoje

Metodikos. Kauno klinikų metodikoje „Cerebrinio paralyžiaus diagnostika, stebėjimas ir abilitacija“ judesių sutrikimų gydymo algoritme nurodyti botulino toksinas, intratekalinis baklofenas, daugiapakopė ortopedinė operacija (SEMLS) ir selektyvi dorsalinė rizotomija. Fibrotomija, miofasciotomija ir SPML nei šioje, nei metodikoje „Vaikų spastiškumo ir distonijos valdymas“ neminimos.
Tyrimai. Lietuvos mokslinių publikacijų apie šias operacijas neradome.
Šeimų patirtis. Viešai radome bent vieną Lietuvos šeimos rinkliavą tokiai operacijai Vokietijoje.

Ligonių kasos kompensacija. Planinis gydymas kitoje ES šalyje kompensuojamas dviem būdais (Valstybinė ligonių kasa, 2021):

pagal S2 formą, kai paslauga apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir Lietuvoje jos negalima gauti per mediciniškai pagrįstą laiką; sprendimą priima Valstybinės ligonių kasos komisija (SAM įsakymas Nr. V-729);
pagal Europos Sąjungos direktyvą 2011/24, kai šeima pati sumoka, o vėliau atgauna tiek, kiek tokia pati paslauga kainuotų Lietuvoje; prašymą reikia pateikti per metus.

Kadangi šių operacijų Lietuvos metodikose nėra, galimybės gauti S2 formą labai ribotos, todėl konkretų atvejį iš anksto aptarkite su ligonių kasa raštu.

Taip pat paklauskite, ar ligonių kasa pagal direktyvą kompensuotų bent dalį kaip panašią ortopedinę operaciją, reikėtų paklausti raštu prieš važiuojant. Kelionės ir apgyvendinimo išlaidos nekompensuojamos jokiu būdu.

Rizikos

Bendroji narkozė. Vaikams su cerebriniu paralyžiumi dažniau pasitaiko kvėpavimo sunkumų, maisto ar skysčių patekimo į kvėpavimo takus, sunkiau atsikosėti. Svarbu, kaip derinami vaistai nuo epilepsijos ir narkozės vaistai (Chambers ir kt., 2026; Theroux ir Akins, 2005).
Per daug pailgintas raumuo. Ypač blauzdos raumenys: pėda gali pradėti „kristi“ ant kulno, o vaikščiojantis vaikas pradėti eiti sulenktais keliais. Vienoje ilgalaikėje studijoje po įvairių blauzdos ilginimo operacijų 36 % atvejų vėliau atsirado kulninė pėda, o perkutaninis Achilo sausgyslės ilginimas diplegijos atveju buvo mažiausiai nuspėjamas (Borton ir kt., 2001). Šio skaičiaus negalima tiesiogiai taikyti SPML ar Ulzibato metodui.
Nervų ir kraujagyslių pažeidimas. Operuojant per dūrį chirurgas nemato audinių. Ultragarsu tiriant vaikų su cerebriniu paralyžiumi kelius, šeivinis nervas liesdavosi prie pakinklio sausgyslės 15,6 % kelių (Ariyawatkul ir kt., 2022).
Kontraktūra grįžta. Sisteminėje apžvalgoje minimas vienas ilgalaikis Achilo sausgyslės ilginimo per dūrį tyrimas, kuriame kontraktūra grįžo 43 % atvejų (Tedesco ir Nicolini-Panisson, 2026). Tai ne SPML ir ne Ulzibato metodas. Viena Graikijos klinika pati nurodo, kad pakartotinės operacijos prireikia 8–10 % vaikų. Ulzibato metodas iš pradžių numato kelis etapus.
Dubens pakrypimas. Pailginus pakinklio raumenis per dūrį, III lygio vaikams padidėjo dubens pakrypimas į priekį (Pierz ir kt., 2022).
Silpnumas. Pailgintas raumuo gali tapti silpnesnis, todėl po operacijos reikia jį stiprinti.
Kelionė. Jei komplikacija atsiranda grįžus namo, operavęs chirurgas yra kitoje šalyje, o vietiniai gydytojai nežino, kas tiksliai buvo daryta.

Reabilitacija po operacijos

Skirtingos klinikos rekomenduoja labai skirtingai:

vieni vaiką išleidžia namo tą pačią dieną, kiti laiko ligoninėje 2–4 dienas;
gipsas uždedamas nuo 24 valandų iki maždaug 3 savaičių, kai kur jo nededama visai;
intensyvi reabilitacija trunka 2–8 savaites, po 2–4 valandas per dieną;
Graikijos tyrimuose po SPML vaikai 9 mėnesius lankė funkcinių jėgos pratimų programą (Skoutelis ir kt., 2021).

Ekspertai sutarė tik dėl vieno dalyko: po operacijos būtini reguliarūs chirurgo patikrinimai. Dėl gipso, įtvarų ir kineziterapijos trukmės bendro susitarimo nėra (Shrader ir kt., 2026).

Dar prieš operaciją susitarkite, kas Lietuvoje tęs reabilitaciją, kas pagamins įtvarus, kas stebės rezultatą po 3, 6 ir 12 mėnesių. Paprašykite operacijos protokolo ir išrašo anglų kalba, kuriuose būtų nurodyti visi operuoti raumenys ir lygmenys, taikyta technika ir planas po operacijos.

Jei vaikas serga epilepsija

Apie operaciją ir narkozę iš anksto pasikalbėkite su vaiko neurologu: kaip vartoti vaistus operacijos dieną, ar priepuoliai pakankamai kontroliuojami.
Paklauskite, ar anesteziologas turi patirties su vaikais, turinčiais cerebrinį paralyžių ir epilepsiją.
Turėkite rašytinį veiksmų planą priepuolio atveju anglų kalba ir visų vaistų su dozėmis sąrašą.
Kelionė, nemiga, nuovargis, stresas ir praleista vaistų dozė dažnai išprovokuoja priepuolius. Suaugusiųjų apklausoje stresą kaip priežastį nurodė 82 %, miego trūkumą 71 %, nuovargį 68 %, praleistus vaistus 54 % (Ferlisi ir Shorvon, 2014).
Jei vaikui sunku ryti ar jis dažnai serga plaučių uždegimu, narkozės rizika didesnė. Tai irgi reikia aptarti iš anksto.

Ko paklausti prieš sprendžiant

Vaiko gydytojų Lietuvoje:

Ar vaikui yra fiksuotos kontraktūros, ar tai spastiškumas?
Kokį konkretų tikslą norime pasiekti: priežiūrą, sėdėjimą, stovėjimą įtvare, ėjimą, mažesnį skausmą?
Ką rodo naujausia klubų rentgeno nuotrauka?
Ar šio tikslo galima pasiekti botulino toksinu, gipsavimu, įtvarais, intratekaliniu baklofenu ar standartine operacija Lietuvoje?
Ar vaikui saugi bendroji narkozė ir kaip ją organizuoti, jei jis serga epilepsija?

Chirurgo užsienyje:

Kokius tiksliai raumenis ir kokiais lygmenimis siūlote operuoti ir kodėl?
Kiek vaikų su tokiu pat GMFCS lygiu ir epilepsija operavote ir kas su jais buvo po 2–5 metų?
Kiek dažnai prireikia pakartotinės operacijos, kiek būna komplikacijų?
Kur paskelbti jūsų rezultatai ir ar yra nepriklausomų tyrimų?
Ar reikės gipso ar įtvarų, kiek laiko ir kas juos padarys?
Kokios reabilitacijos reikės ir kas ją tęs Lietuvoje?
Ar gausime operacijos protokolą ir išrašą anglų kalba su visais operuotais raumenimis, technika ir planu po operacijos?
Kas mums padės, jei komplikacija atsiras grįžus namo?
Kas bus anesteziologas ir ar turi patirties su vaikais, sergančiais epilepsija?
Kokia visa kaina, įskaitant galimus pakartotinius etapus ir reabilitaciją?

Ar naujas metodas reiškia blogą metodą?

Ne. Kiekvienas metodas, kuris šiandien laikomas standartu, kažkada buvo naujas ir neįrodytas.

Pavyzdžiui, pietų Švedijoje dešimtajame dešimtmetyje vaikams su cerebriniu paralyžiumi pradėta taikyti selektyvi dorsalinė rizotomija, intratekalinis baklofenas ir botulino toksinas, o 1994 m. pradėta klubų stebėsenos programa. Vėliau ten operacijų dėl kontraktūrų prireikė gerokai rečiau (Hägglund ir kt., 2005).

Tokie metodai tapo standartu todėl, kad buvo išbandyti lyginamuosiuose tyrimuose, o jų rezultatus pakartojo nepriklausomos komandos. Perkutaninės miofasciotomijos, fibrotomijos ir SPML atveju šis etapas dar nebaigtas:

lyginamųjų tyrimų labai mažai, atsitiktinių imčių tyrimų SPML ir fibrotomijai neradome;
dauguma teigiamų rezultatų paskelbė pačios operuojančios komandos;
nepriklausomi ekspertai sako, kad reikia daugiau tyrimų.

„Neįrodyta“ nereiškia „neveikia“. Kai kuriems vaikams, ypač vaikščiojantiems ir turintiems konkrečias kontraktūras, šios operacijos gali padėti. Tačiau šiandien niekas negali patikimai pasakyti, kuriems vaikams, kiek ilgam ir kokia kaina rizikų prasme. Sprendimas yra šeimos, bet jis turi būti priimtas žinant, kas žinoma ir kas ne.

Jei nuspręsite operuoti, saugokite dokumentus, vaizdo įrašus prieš operaciją ir po jos, rezultatų įvertinimus. Tai padės jūsų gydytojams ir kitoms šeimoms.

Ką rodo moksliniai tyrimai

Kiek tyrimų yra. Pagal 2026 m. rugsėjo mėn. paiešką PubMed duomenų bazėje: apie fibrotomiją cerebrinio paralyžiaus atveju nėra nė vieno įrašo, apie miofasciotomiją vienas, apie SPML trylika. Visi keturiasdešimt įrašų su žodžiu „fibrotomy“ yra apie kitas sritis, daugiausia odontologiją.

Ekspertų sutarimas. Šešiolika vaikų ortopedų (Shrader ir kt., 2026):

nė vienas nesutiko, kad dabartiniai įrodymai pagrindžia SPML taikymą;
14 iš 15 mano, kad reklama, socialiniai tinklai ir klinikų svetainės iškreipia supratimą apie SPML veiksmingumą;
visi buvo girdėję iš pacientų, kad SPML esą pranašesnis už standartinį gydymą;
blauzdos raumenų ilginimo per dūrius vaikščiojantiems vaikams patariama vengti.

Dar 2018 m. žurnalo Developmental Medicine & Child Neurology redakcijos straipsnis apie SPML vadinosi „kai įrodymų mažai arba jų nėra“ (Chambers, 2018).

Sisteminė apžvalga. Išnagrinėti 14 tyrimų apie perkutaninį raumenų ir sausgyslių ilginimą, iš jų 3 atsitiktinių imčių (Tedesco ir Nicolini-Panisson, 2026). Pakinklio raumenų ilginimas per dūrį pagerino funkciją ir judesių amplitudę ir nuo atviros operacijos nuosekliai nesiskyrė.

Pritraukiamųjų raumenų ilginimas padidino šlaunies atitraukimą. Apie Achilo sausgyslę duomenų mažai. Aprašytos komplikacijos: per didelė korekcija, kontraktūros grįžimas, nervų ir raumenų pažeidimai, dubens pakrypimas. Autorių išvada: reikia kokybiškų ilgalaikių tyrimų.

Vienintelis nepriklausomas kontroliuojamas perkutaninės miofasciotomijos tyrimas. Miuncheno techniškasis universitetas, 37 vaikai, GMFCS I–III, vidutiniškai 9 metų (Zimmermann ir kt., 2023). Eisenos rodiklis pagerėjo po 3 mėnesių ir išliko po metų, o kontrolinėje grupėje be operacijos nepasikeitė. Ilgesnio laikotarpio rezultatai nežinomi.

Graikijos SPML tyrimai. Keli straipsniai apie 10–52 vaikus, 5–7 metų, GMFCS II–IV (Skoutelis ir kt., 2018; 2021; 2024). Po SPML ir 9 mėnesių pratimų pagerėjo eisena, jėga, judesių amplitudė ir gyvenimo kokybė. Vienintelis kontroliuojamas tyrimas nebuvo atsitiktinių imčių, o kontrolinė grupė gavo kitokią kineziterapiją.

Visų straipsnių bendraautoris yra operuojantis chirurgas. Ankstesniame tos pačios grupės darbe su 58 vaikais teigiama, kad dauguma vaikų pagerėjo vienu ar dviem GMFCS lygiais (Mitsiokapa ir kt., 2010), nors paprastai GMFCS lygis būna gana pastovus.

Italijos fibrotomijos tyrimas. Romos Bambino Gesù ligoninė, 189 vaikai, modifikuota Ulzibato fibrotomija (Costici ir kt., 2021).

Reikšmingų komplikacijų nenurodyta, gipsas tik pirmą parą, ligoninėje vidutiniškai 2,2 dienos, judesių amplitudė išliko vidutiniškai po 39 mėnesių. Patys autoriai rašo, kad be kontrolinės grupės patikimų išvadų padaryti negalima.

Rusijos fibrotomijos tyrimas. 146 vaikai be kontrolinės grupės (Nazarkin ir kt., 2006). Teigiama, kad motorika reikšmingai pagerėjo 95,9 % vaikų, o kalba 75 %, rijimas 67 %. Autoriai yra iš instituto, kuris taiko šį metodą. Komplikacijos neaprašytos.

Perkutaninis ir atviras pakinklio raumenų ilginimas. Atsitiktinių imčių tyrime su 100 vaikų, sergančių spastine diplegija, rezultatai nesiskyrė (Afaque ir kt., 2024). Tą patį parodė retrospektyvus tyrimas su 87 vaikais (Nazareth ir kt., 2019).

Achilo sausgyslė: duomenys prieštaringi. Senesniame tyrime perkutaninis ilginimas diplegijos atveju buvo mažiausiai nuspėjamas (Borton ir kt., 2001). Švedijos registro duomenimis, po 10 metų jis buvo ne prastesnis už atvirą operaciją (Lindén ir kt., 2025).

Nervų blokada etanoliu. 167 vaikų tyrime botulino toksinas kartu su etanoliu davė šiek tiek didesnį, bet kliniškai nereikšmingą pagerėjimą nei vien botulino toksinas; lengvi praeinantys šalutiniai reiškiniai pasireiškė 3 vaikams (Shoval ir kt., 2023).

Kitų šalių vertinimai. Serbų Respublikos (Bosnijoje ir Hercegovinoje) sveikatos draudimo fondas paskelbė, kad Ulzibato fibrotomija nėra moksliškai įrodytas metodas, jos nefinansuoja ir nurodė, kad dalis operuotų pacientų vėliau prireikė klasikinių operacijų.

Rusijos vaikų ortopedai žiniasklaidoje šio metodo nerekomendavo dėl dažnų pakartotinių operacijų ir kontraktūrų grįžimo (Miloserdie.ru, 2021).